Medžiai senoliai – tai ne tik parko puošmena, istorinis ir kultūrinis šalies palikimas, bet ir unikali daugybės gyvų organizmų buveinė. Dalies jų gyvenimas glaudžiai susijęs išskirtinai tik su senais medžiais, todėl jų išlikimas priklauso nuo medžių senolių likimo.
Ąžuolai subręsta saulaukę apie 200 metų, o gyventi, gali tūkstantį metų ir daugiau! Gyviems organizamas tūkstantmetis ąžuolas daug vertingesnis už jauną šimtametį. Sename medyje yra daugiau negyvos medienos – drevių, negyvų šakų, atplyšusių žievių. Kuo jos daugiau, tuo didesniam kiekiui organizmų medis gali tapti namais. Mokslininkai yra suskaičiavę, kad ąžuoluose senoliuose gali gyventi, maitintis ar tik kartais praskrisdami nutūpti iki tūkstančio rūšių organizmų, pvz., kerpių, samanų, grybų, moliuskų, vabzdžių, paukščių ir smulkių žinduolių. Dalis jų aptinkama tik labai senuose medžiuose.
Štai Niūriaspalvis auksavabalio lerva 3-4 metus minta tik gyvų, drevėtų ąžuolų viduje esančia pūvančia mediena, tačiau tik tokių medžių, kurių kamienus įšildo saulė. Suaugėliai gyvena vasarą ir labai trumpai – tik apie mėnesį. Tuo metu jie beveik nesimaitina, gali skraidyti nedideliu atstumu, dažniausiai apie 100–200 metrų. Šiuo metu svarbiausias jų tikslas pasidauginti – patinai išskiria biologiškai aktyvias medžiagas feromonus, pagal kurių kvapą juos suranda patelės. Šis kvapas gana stiprus, todėl jį gali užuosti ir žmonės. Jei karštą vasaros dieną ąžuolyne užuosite persikų kvapą, dairykitės niūriaspalvio auksavabalio!
Naujausi komentarai