APIE MUS

Inovatorių slėnį 2015 metais įkūrė „Nacionalinio socialinės integracijos instituto” komanda, norėdama atverti duris kūrybos ir darbo erdvei gamtoje. Pagrindiniai mūsų tikslai – socialinio verslo ir socialinių inovacijų plėtra.

Kaip pagrindinį Inovatorių slėnio atributą pasirinkome bites. Bičių avilys mums simbolizuoja tvarką, bendradarbiavimą ir harmoniją į kurią lygiuojamės Inovatorių slėnyje.

Mūsų vertybės – empatija, bendruomeniškumas, ryšys su gamta. Tai atsispindi ir veiklose, kurias įgyvendiname – atvirai diskutuojame žmogaus teisių, socialinės atskirties, socialinių inovacijų, jaunų žmonių švietimo bei ekologijos temomis, rengiame vietos ir tarptautinius mokymus, projektus, kurie įneštų teigiamo pasikeitimo būtent šiose srityse.

Inovatorių slėnis yra atviras bendradarbiavimui – čia jūs galite rengti savo mokymus, seminarus ar kitus renginius, taip pat, mūsų komandoje ir pažinčių rate gausu specialistų, dirbančių su socialiniais projektais ir verslu, todėl iš anksto susitarus grupei žmonių gali būti vedami mokymai žmogaus teisių, medijų ir informacinio raštingumo, socialinio verslo, lyderystės, pameistrystės temomis, taip pat ogranizuojami komandos formavimo užsiėmimai. Čia jūs galite atvažiuoti su grupe ar vienas, dirbti, kurti ar ilsėtis. Mes taip pat mielai į savo būrį priimame savanorius, idėjininkus ir visus, norinčius prisijungti prie mūsų veiklos geromis emocijomis ir darbais. Bendraukime, kurkime naujoves, palaikykime vieni kitus!

VIZIJA

Atvira erdvė gamtoje, kur susitinka istorija, kultūra, technologijos ir žmonės tam,

kad gimtų socialinės inovacijos keičiančios pasaulį.

 

ISTORIJA

Inovatorių slėnio vieta turi išskirtinę istoriją – ji prasideda tada, kai dabartinėje Antalieptėje įsikūrė sėlių gentys. Kartu į šias žemes kėlėsi ir vienuoliai – miestelyje, kuriame didžioji gyventojų dalis buvo žydai, XVIIa. ėmė keltis Basieji Karmelitai. Vis dar yra daugybė neatsakytų klausimų apie pirmuosius Antalieptėje gyvenusius vienuolius. Pasitraukti jiems teko po 1831-ųjų metų sukilimo, kai į vienuolyną buvo perkeltas Daugpilio tvirtovės karinis dalinys, o prie centrinių vienuolyno rūmų pastatytas karceris. XIX amžiaus pabaigoje, vienuolyną apleidus kariškiams, jis perėjo į stačiatikių vienuolių rankas, kurie čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Karui prasidėjus, vienuolyne apsigyveno vokiečių kariai. Šį laikotarpį primena vienuolyno centriniame pastate antrame aukšte karininko išpiešti kambariai. Pasibaigus karui vienuolynas atiteko moterų Širdiečių ordinui. Būtent tada šalia išdygo daug pagalbinių pastatų, pradėtas plėtoti švietimas, manufaktūros, vasaromis vykdavo didžiuliai suvažiavimai, stovyklos. Antrojo pasaulinio karo metais pradėjo veikti Žemės ūkio technikumas.

Sovietmečiu nukentėjo kai kurie istorinę vertę turintys Antalieptės pastatai, tačiau miestelyje išliko nemažai autentiškų objektų: galima pamatyti kabantį tiltą per Šventąją, buvusį bravorą, Tiškevičių vandens malūną, kalnų tipo hidroelektrinę.

KOMANDA